Kognityvinės elegesio terapijos modelis - kas tai?

Kognityvinę terapiją XX a. 7-ajame dešimtmetyje išvystė psichiatras Aaron Beck (kartu su Albert Ellis) – jų darbai laikomi kognityvinės terapijos revoliucijos pradžia. Aaron Beck suformulavo kognityvinį modelį, kuris sudaro KET pagrindą. Pagal šį modelį, mūsų emocijos ir veiksmai yra didžiąja dalimi mūsų minčių (įsitikinimų) padarinys.

Kognityvinis modelis atrodo taip:

Kaip suprasti šį modelį?

Mintys, kurios kyla mūsų galvose sukelia mums tam tikras emocijas ir dėl to mes jaučiamės vienaip ar kitaip. PVZ: Jei prisiminsite (šiuo atveju prisiminimas yra įvykis) ką nors malonaus ir kils tolimesnės mintys apie tai - galite pajusti švelnius jausmus ar net nusišypsoti. Jei prisiminsite arba pagalvosite ką nors nemalonaus arba erzinančio - tuoj pat galite pasijausti suirzęs, pitas ar nusivylęs.

Galite prieštarauti:

- Bet aš net negalvoju, ta situacija/įvykis/žmogus tiesiog mane liūdina/skaudina/erzina/džiugina ir tt.!

Iš tiesų reakcija į situaciją gali kilti labai greitai, žaibiškai, atrodo be jokio apmąstymo - sakome automatiškai. Tai įvyksta dėl mūsų automatinių minčių. Mūsų protas geba labai greitai padaryti išvadą ir duoti automatinį - įpratą atsakymą į situaciją. Čia labai svarbu suprasti, kad taip kaip mes jaučiamės ar elgiamės visiškai priklauso nuo to, kaip mes interpretuojame ar suprantame situaciją. Pateiksiu vieną situaciją ir tris skirtingas reakcijas: ramiai nusiteikusi moteris eina gatve ir užkliuvus už nelygaus šaligatvio krašto vos ne parkrenta.

Moteris A pasijunta siaubingai - ji šiek tiek parausta, susigūžia, mintyse susikeikia ir susisukus lekia tolyn. Ji jaučiasi visiškai nevykus, nusivylusi savimi ir aplinkiniais. Kas nutiko? Užkliuvus ji pagalvoja: “Kokia aš kerėpla! Nu tikrai net vaikščioti nemoku! Čia tik man taip nesiseka!” tos mintys praskrieja jos galvoja tuo pačiu metu, kai ji užkliūna, susvyruoja ir atrodo kol koja pasiekia žemę ir situacija stabili, jai lieka tik bjaurus nepasitenkinimo jausmas.

Moteris B lygiai taip užkliūna, susvyruoja ir nueina toliau, bet atrodo, kad jos šis įvykis per daug nesutrikdė, buvo nejausku, gal truputį skausminga ir tiek. Kas nutiko? Užkliuvus ji pagalvoja: “O, užkliuvau! Gerai, kad neprakritau ir išlaikiau lygsvarą! Tos treniruotės matyt tikrai į naudą.” Mintys lygiai taip pat staigiai praskrieja galvoje, kol koja pasiekia žemę ir situacija stabili. Tačiau moters nuotaika nesubjursta, ji toliau nueina panašiai tos pačios nuotaikos kaip ir prieš užkliuvimą.

Moteris C irgi taip užkliūna, susvyruoja ir nueina toliau, bet atrodo, kad ją šis įvykis išgąsdino, ji labai susijaudino. Kas nutiko? Užkliuvus ji pagalvoja: “oh, užkliuvau, gerai, kad neprakritau…o Dieve, o jei būčiau parkritus? Turbūt būčiau susiplėšius kelnes, o jie būtų lūžus koją? O Dieve, juk būna, žmonės parkrenta tai ir dantis išsimuša! O siaube!” Šios nerimastingos mintys lygiai taip pat staigiai praskrieja galvoje, kol koja pasiekia žemę ir situacija stabili. Moteris jaučiasi išsigandusi, tarsi per plauką atsidūrus nuo siaubingos nelaimės ir vis dar jaučia grėsmę iš aplinkinio pasaulio.

Visi šie reagavimo būdai yra geri, suprantami ir daugumai nutikę. O ar atkreipėte dėmesį kaip stipriai paveikia nuotaiką tos pačios situacijos ineterpretacija? Situacija visur buvo tokia pati, bet kaip kiekviena iš šių moterų ją suprato ir priimė davė labai skirtingus rezultatus jų nuotaikai ir savijautai. Ne tik nuotaikai, bet ir bendrai mąstymai apie save, pasaulį. KET modelis kviečia mus atkreipti dėmesį į ryšį tarp minčių ir jausmo, jį suprasti ir pakeisti taip, kad būtų nauda mums. Mūsų mintys turi didelę galią ir jei mes galime jas pakeisti tai mes galime pakeisti ir savo gyvenimą.

įvykis, kuris sukelia reakciją